Jūsų vaikai - ne vaikai jums!

Milijonai tėvų kasmet imasi veiklos, kuri priskiriama prie sunkiausių, – jie prisiima visą atsakomybę už mažo bejėgio kūdikio fizinę ir psichinę sveikatą ir stengiasi išugdyti dorą, kūrybingą ir atsakingą asmenybę. Tačiau kas nutinka šeimose, kad vaikai nustoja kalbėtis su tėvais apie tai, kas juos iš tikrųjų jaudina, kodėl tiek mažai tėvų gali išties padėti vaikams.

Tėvai nesusimąsto, kad kalbėjimas daro didelį poveikį vaiko asmenybei ir kuria jų santykius su vaiku. Pamažu vaikas susidaro nuomonę, koks tėvų požiūris į jį kaip asmenybę. Tėvai dažnai leidžia sau kritikuoti, barti, moralizuoti, net įžeidinėti vaiką – tą kasdien galima išgirsti bet kurioje parduotuvėje, gatvėje ar parke, tai akivaizdi mūsų visuomenės norma. Vaikų psichologas dr. Thomasas Gordonas, tris kartus nominuotas Nobelio taikos premijai ir daugiau kaip prieš 40 metų išleidęs klasikinę, o dabar jau bestseleriu tapusią knygą apie efektyvią vaikų ugdymo sistemą – „Parent Effectiveness Training“ (liet. – „Tėvų efektyvumo ugdymas“), arba P.E.T., pabrėžia, jog kiekvienas tėvų bandymas įsakinėti, gąsdinti, moralizuoti, patarinėti, kritikuoti, kaltinti, įžeidinėti, gėdinti, guosti, tardyti ar tiesiog pašiepti vaiką iš esmės yra barjeras, trukdantis efektyviai su juo bendrauti. Kad tėvai suprastų, kaip šis bendravimas paveikia vaiką ir jų santykius su vaiku, žemiau pateikiami dr. Thomaso Gordono išskirti bendravimo klaidų tipai.

Svarbu suprasti, jog minimos bendravimo kliūtys egzistuoja tik tada, kai vaikas turi, sprendžia problemą, kai jis išgyvena stiprius jausmus ar emocijas. Kitais atvejais kai kurie iš šių bendravimo būdų (pavyzdžiui: klausinėjimas, liaupsinimas) nėra priskiriami prie efektyvaus bendravimo su vaiku kliūčių. Kiti poelgiai, tokie kaip prasivardžiavimas ar teisimas, yra visada rizikingi ir gali sukelti bendravimo problemas bet kuriuo metu.

1. VADOVAVIMAS, ĮSAKINĖJIMAS. Liepiate vaikui ką nors daryti: Nustok savęs gailėti... Dabar grįžk ir eik plauti grindų... Nekalbėk taip su ... . Man nesvarbu, tu privalai ... .

Toks tėvų elgesys rodo vaikui, kad jo jausmai ar poreikiai nėra svarbūs, kad jis privalo nusileisti tėvų jausmams ir poreikiams. (Mums nerūpi, ką tu nori daryti, tuoj pat eik namo.)
Tėvų galios rodymas verčia vaiką jausti baimę, kylančią grėsmę, kad didesnis ir stipresnis jį nuskriaus.
Iš vaiko atimama galimybė padaryti ką nors savarankiškai. Taip mažėja atsakomybės jausmas ir noras ateityje kažką daryti be paliepimo. (Juk tu man neliepei išplauti grindų, tai kodėl turėčiau tai daryti. Tu man nesakei, kad turiu pašerti šuniuką.)
Vaikas jaučia apmaudą ir pyktį, dažnai reiškia priešiškus jausmus: įniršį, norą ginčytis, muštis, išbandyti leistinas elgesio ribas. (Neplausiu aš tų grindų, pati išsiplauk. Kalbėsiu, kaip norėsiu, jau tu man nepaaiškinsi.)

2. GRASINIMAS, ĮSPĖJIMAS. Sakote vaikui, kokie bus padariniai, jei jis ką nors padarys ar nepadarys: Jei taip pasielgsi – pasigailėsi! Geriau nustok taip nervinti, nes gausi!

Grasinimas sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir vadovavimas, įsakinėjimas. Labai dažnai šie bendravimo būdai naudojami kartu.
Šis bendravimo būdas gali priversi vaiką jausti baimę, nepriėmimą, gali sukelti apmaudą, pyktį, priešiškumą.
Toks tėvų elgesys skatina vaiką išbandyti grasinimų tikrumą, kartais kyla noras padaryti tai, kas uždrausta, kad įsitikintų, ar tėvai nubaus, kaip sakė. Vaikai į grasinimus ir įspėjimus kartais reaguoja sakydami: Man nesvarbu, kas bus, aš vis tiek taip padarysiu.
Grasindami, tačiau nevykdydami savųjų grasinimų, tėvai praranda pagarbą, rizikuoja tapti „nieko verti“.

3. PAMOKSLAVIMAS, MORALIZAVIMAS. Sakote vaikui, ką jis turėtų ar privalėtų daryti: Neturėtum taip jaustis... Tu visada turėtum gerbti ... . Turėtum išmokti kantrybės...

Taip elgdamiesi tėvai daro vaikui spaudimą, skatina jo atsitraukimą, priešiškumą ar priešgyniavimą.
Į žodžius „turėtum“, „privalėtum“, „reikėtų“ vaikai reaguoja priešindamiesi ir gindami savo pozicijas dar smarkiau. (Kas taip pasakė?)
Vaikui sukeliamas „įsipareigojimo“ ar kaltės, kad yra blogas, jausmas. (Tu neturėtum taip blogai galvoti apie savo močiutę.)
Tokie tėvų pasakymai, kaip tu visada turėtum gerbti savo mokytojus, verčia vaiką pajusti, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu įvertinti kitų planus ar vertybių pagrįstumą.

4. PATARINĖJIMAS. Pasakote vaikui, kaip spręsti problemą, pateikiate patarimus ar pasiūlymus: Tai susidraugauk su ... . Palauk porą metų, o tada ... . Kodėl tau nepadarius ... . Aš tau patarčiau ... .

Vaikas dažnai tai suvokia kaip įrodymą, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu priimti teisingus sprendimus.
Gali lemti vaiko nesugebėjimą ar nenorą pačiam spręsti savąsias problemas. (Mama, ką man šiandien rengtis? Tėti, ką aš turėčiau žaisti kieme?)
Nesuteikia vaikui galimybės išanalizuoti problemą, apsvarstyti ir išbandyti alternatyvas.
Gali sukelti pasipriešinimą, vaikas dažnai linkęs priešintis tėvų patarimams. (Nenoriu, kad man aiškintum, ką turiu daryti. Leisk man pačiam nuspręsti.)
Patarimai rodo, kad jūsų sprendimas yra tariamai geresnis nei vaiko. (Mudu su mama žinome, kas tau geriausia.)

5. MOKYMAS, DĖSTYMAS. Stengiatės vaiką paveikti faktais, logika, informacija ar savo nuomone: Tu esi neteisus, nes... Teisybė yra tokia, kad... Taip, bet...

Nuolatinis vaiko mokymas verčia jį pasijusti žemesnį, priklausomą, nevisavertį. (Tau visada atrodo, kad aš nieko nežinau.)
Vaikai, kaip ir suaugę, nemėgsta prisipažinti klydę, tai provokuoja jų gynybinę poziciją ir priešgyniavimą. (Tu manęs neįtikinsi. Tu klysti, aš teisus.)
Vaikas dažnai atsiriboja nuo tėvų, nustoja jų klausytis, ignoruoja faktus. (Na ir kas. Man taip neatsitiks. Man nerūpi.)
Griebiasi desperatiškų būdų, siekdami atmesti pateiktus faktus. (Tavo idėjos jau visai pasenusios ir nepriimtinos. Tu per senas, kad suprastum dabartinius jaunimo poreikius.)

6. TEISIMAS, KRITIKAVIMAS. Neigiamai vertinate ir teisiate vaiką: Tu dar nemąstai brandžiai... Tu tiesiog tingi... Galbūt tu pirmas pradėjai muštynes...

Toks tėvų elgesys turbūt labiausiai verčia vaiką pasijusti nevisavertį, kvailą, buką. Vaikas dažnai priima vertinimą kaip tiesą, tampa kerštingas. Kitaip sakant, kokios nuomonės apie vaiką yra tėvai, taip apie save ima galvoti pats vaikas. (Taip dažnai girdėjau sakant, kad aš kvailys, greičiausiai aš toks ir esu. Aš esu blogas.)
Neigiama kritika sukelia atsakomąją reakciją. (Ir tu taip darai nuolat. Tu ir pati jau ne tokia šventuolė.)
Dėl neigiamo vertinimo, pabrėžiančio nepilnavertiškumą, dėl baimės būti kritikuojamam nutrūksta bendravimas su vaiku. (Jei pasakyčiau jiems, jie mane kritikuotų, o aš to nenoriu.)

7. LIAUPSINIMAS, GYRIMAS. Pozityviai vertinate, giriate ir palaikote: Nagi, manau, tau puikiai sekasi! Tu teisus – ta mokytoja tikras siaubas! Tu tokia tvarkinga mergaitė!

Priešingai bendrai nuomonei, kad liaupsinimas visada naudingas, jis dažnai turi neigiamą poveikį – teigiamas, tačiau neatitinkantis paties vaiko tuo metu turimo savo įvaizdžio vaiko vertinimas gali sukelti priešiškumą. (Aš nesu graži, aš bjauri. Nekenčiu savo šypsenos. Aš nežaidžiu gerai, visada viską sugadinu., Jūs taip nesakytumėte, jei iš tikrųjų žinotumėte, kaip aš jaučiuosi.)
Giriami vaikai, ypač girdint draugams, jaučiasi nesmagiai, būna sumišę.
Vaikas dažnai jaučia, kad girdami tėvai manipuliuoja, nes tai subtilus būdas paveikti, siekiant skatinti norimą elgseną. (Jūs taip tik sakote, nes norite, kad ir vėl kažką padaryčiau.)

8. PRASIVARDŽIAVIMAS, PAŠAIPA. Vaiką verčiate jaustis kvailą, pravardžiuojate ir gėdijate:verksnys, nevala, užsispyrėlė, negera mergaitė, tik kvailys gali jaudintis dėl vieno blogo pažymio.

Žeminimas verčia vaiką jaustis nevisavertį, griauna savigarbą, jis jaučiasi nereikalingas ir nemylimas. (Aš nieko nesugebu padaryti gerai. Manęs niekas nemyli.)
Dažnai sukelia keršijimą žodžiais (atsilyginimą). (Tu pats kvailys. Pasižiūrėk į save, pati tokia.)
Kai vaikas sulaukia tokio tėvų vertinimo, kuriuo stengiamasi jį paveikti, iš tikrųjų jis keistis net neketina. (Visai aš neatrodau nevykėlis. Visai aš ne tinginė.)

9. INTERPRETAVIMAS, VERTINIMAS. Sakote vaikui, kokie jo motyvai, ar analizuojate, ką jis pasako ar padaro, ir vertinate situaciją: Su tavim yra blogai tai, kad ... . Tu tiesiog pavargęs, nes ... . Tu iš tiesų norėjai pasakyti ... .

Kai tėvų interpretavimas ar vertinimas yra teisingas, vaikas pasijunta sumišęs – tai jį gąsdina ir žlugdo. (Tu neini į pasimatymus, nes esi per daug jau lėtas ir drovus. Tu taip elgiesi, nes nuolat reikalauji kitų dėmesio.)
Jei tėvų interpretacija klaidinga, kaip dažniausiai ir būna, vaikas gali supykti, kad jį kaltina neteisingai, kad jo negirdi ar nesiklauso. (Tai nesąmonė, aš ne dėl to neinu į pasimatymus. Tai absurdiška, aš nesu akiplėša.)
Pasakymai: aš žinau kodėl, aš tave permatau, žlugdo bendravimą, ilgainiui vaikas pradeda vengti tėvų, nes bijo, jog bus nesuprastas.

10. GUODIMAS, PALANKUMO RODYMAS. Stengiatės, kad vaikas geriau jaustųsi, išsakydami jo jausmus, paneigiate jų stiprumą: Nesijaudink. Tu jausiesi geriau. Nagi, pralinksmėk! Visiems vaikams taip pasitaiko.

Toks tėvų elgesys anaiptol nepadeda, nors daugumai atrodo kitaip. Sutrikusio vaiko raminimas tik parodo, kad jūs nesuvokiate jo savijautos. (Jūs taip nekalbėtumėte, jei žinotumėte, kaip aš bijau.)
Vaikas jaučiasi nesuprastas, jūsų pasakymai: viskas pasikeis į gerą, tu taip nesijaudink, rodo vaiko jausmų ignoravimą
Bandymą nuraminti vaikas gali suvokti kaip mėginimą jį pakeisti, todėl dažnai tėvais nepasitiki. (Tu tik taip sakai, kad man pasidarytų geriau.)
Dažnai vaikas tėvų žodžius supranta kaip negerai jaustis blogai, toks tėvų palankumo rodymas užkerta kelią tolimesniam bendravimui, nes vaikas jaučia, kad jo savijauta tėvams nepriimtina.

11. KVOTIMAS, KLAUSINĖJIMAS. Stengiatės rasti priežastis, motyvus, paaiškinimus, ieškote informacijos, kuri jums padėtų išspręsti problemą: kodėl, kas, ką tu padarei, kaip?

Kai klausinėjate tuo metu, kada vaikas su jumis dalinasi savo problema, apribojate jo laisvę kalbėti tai, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti, nes reikalaujate tam tikro atsakymo į pateiktą klausimą. Pavyzdžiui, jeigu klausiate: Kada tu tai pajutai?, liepiate vaikui kalbėti tik apie jausmų pradžią ir nieko daugiau. Dažniausiai vaiko sakoma informacija, ypač pokalbio pradžioje, nėra tikslus problemos nusakymas. Klausinėjant koncentruojamasi į šią pradinę informaciją ir užkertamas kelias gilesnei vaiko problemos ir jausmų analizei.
Klausinėjamas vaikas gali manyti, jog renkate duomenis problemai spręsti be jo, užuot leidę pačiam surasti sprendimą. Vaikas dažnai nenori, kad tėvai rastų atsakymus už jį. (Jeigu aš pasakyčiau tėvams, jie man vėl nurodinėtų, ką turėčiau daryti.)
Detalūs klausimai vaikui yra labai nemalonūs – jie reikalauja tikslių atsakymų, gali stipriai varžyti. Tai nėra geras būdas palengvinti bendravimą. Vaikas bijo klausimų, ypač kai nesupranta, kodėl jo klausinėjama. Pastebėkite, kaip dažnai vaikai sako: Kodėl tu manęs klausi? Ką tu tuo nori pasakyti?

12. SARKAZMAS, ATITRAUKIMAS. Bandote atitraukti vaiką nuo problemos, atsiribojate patys, vaiką linksminate, juokaujate, nustumiate problemą į šalį: Pakalbėkime apie malonesnius dalykus... Mes jau tai esame aptarę! O kaip tau sekasi futbolas?

Toks tėvų elgesys gali vaikui sudaryti įspūdį, kad jo problemos yra nesvarbios, niekingos ar kvailos.
Parodo, kad geriau vengti gyvenimo sunkumų, užuot su jais susitvarkius.
Vaikas, turėdamas sunkumų, nustoja jais dalintis.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori būti pagarbiai išgirsti ir suprasti. Jei tėvai to nepaiso, vaikai pradeda savo problemas spręsti kitur.

Taip bendraudami tėvai diena po dienos silpnina vaikų savigarbą, nutolina juos nuo savęs. Kaip vandens lašai krisdami ant akmens jį pratašo, taip kasdieniniai negatyvūs žodžiai pamažu naikina vaiko savigarbą. Kaip vaikai gali tapti atsakingi, kaip jie gali norėti atskleisti tėvams savo paslaptis, jei šie atima iš jų kiekvieną galimybę išsakyti savo jausmus, padaryti ką nors savarankiškai? Ir visai nekeista, kad vaikai priešinasi, ginasi ar rodo priešiškumą, nekeista, kad jie jaučiasi žeminami, slopinami, kontroliuojami, negerbiami, nekeista, kad kai kurie auga nuolankūs ir nesavarankiški, tikėdamiesi visada gauti parengtus sprendimus.

Tėvai turėtų suprasti, jog vaikai nemaištauja prieš suaugusiuosius – jie priešinasi šių mėginimui atimti iš jų laisvę, protestuoja prieš suaugusiųjų pastangas juos pakeisti ar suformuoti pagal savo įvaizdį, prieš kabinėjimąsi, spaudimą elgtis pagal suaugusiųjų standartus. Savarankiškų, sugebančių efektyviai suvokti ir mąstyti vaikų ugdymas yra tikras menas, nes svarbu yra ne tik tai, ką ir kaip sakome vaikams. Ne mažiau svarbu yra ir tai, ko nesakome.

Geriausia, ką tėveliai gali duoti savo vaikams, yra būtent jie patys. Tėvai turi ir gali tapti tikrais savo vaikų draugais, pavyzdžiais gyvenime, jie gali perteikti savo idėjas, žinias ir patirtį. Perteikti, bet ne auklėti; siūlyti, bet ne versti; patarti, bet ne reikalauti. Ir neatmesti vaiko požiūrio. Palikti vaikui atsakomybę: rinktis ar atmesti.

Suaugusieji, norėdami keisi vaiko elgesį, turi keistis patys ir atsisakyti nepriimtinų savo elgesio bruožų, suvokdami, kad jų vaikai – ne jų nuosavybė, ne jų tąsa, bet atskiri saviti asmenys. Jūs pašaukėte vaiką į gyvenimą, todėl leiskite jam gyventi. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Jūsų vaikai – ne vaikai Jums.
Jie yra sūnūs ir dukros savęs besiilginčio Gyvenimo.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, jums nepriklauso.
Galite duoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savo mintis...
Galite stengtis būti tokie kaip jie,
Bet nedarykite iš jų tokių kaip Jūs
Nes gyvenimas neina atgal ir nelūkuriuoja vakardienos.

- K. Gibran

Šis straipsnis publikuojamas balandžio mėn. žurnale "Aš ir psichologija".