background image

Besalygiška meilė. Kodėl ji taip reikalinga vaikui?


Vaikams nereikia, kad jiems atiduotumėte savo geriausius metus ir visą gyvenimą rūpindamiesi tik jais. Vienintelis dalykas kurio jiems reikia - tai jūsų besalygiška meilė.

Vaikams nereikia, kad jiems atiduotumėte savo geriausius metus ir visą gyvenimą rūpindamiesi tik jais. Vienintelis dalykas kurio jiems reikia - tai jūsų besalygiška meilė.

  • Kas gi yra ta besalygiška meilė ?
  • Dėl ko ji tokia svarbi?
  • Kaip ją rodyti?
  • Kuo ji skiriasi nuo paprastos meilės?

Besalygiška meilė - tai meilė ir tiek, meilė be užmokesčio.

Ją galima apibudinti taip: „Aš myliu tave, nes tu esi“. Tai ne šiaip meilė tam tikram objektui, o ta tikroji, iš kurios mes visi esame sukurti - vientelė pasaulyje. Ji duoda pirmapradės laimės pajautimą. Joje nėra manipuliavimo: „ Aš tave mylėsiu, jeigu tu.... „ Ji nesavanaudė, nes tėvai nestato sau sąlygų: už ką mylėti, o už ką – ne. Jie nevertina „Šiandieną tu buvai geras, eikš aš tave už tai pabučiuosiu“, arba „Tu man visiškai nepatinki toks nepaklusnus“, arba „Tu ir vėl neišmokai pamokų? - pasitrauk nuo manęs, aš tavęs nemyliu“. Tokie žodžiai (net jei ir sakome juos juokais) ir toks mūsų požiūris sukelia vaikui skausmingų abejonių: „Mane myli? Ar nemyli? Aš geras? Ar blogas?“ Vaikui labai svarbu žinoti teisybę ir jis ieško atsakymo ne tik klausinėdamas, bet ir veiksmais ir poelgiais - iškrečia ką nors ir žiūri: O kaip tėtis ar mama sureaguos? Ar jie ištikrųjų mane myli ? Ir kaip?

Kodėl vaikui taip svarbu jausti šią tikrąją meilę?

  • Todėl, kad nuo to priklauso jo savojo „AŠ“ įvaizdis, mažylio nuomonė apie jį patį, jo savęs paties įvertinimas;
  • Todėl, kad tik toji meilė, kuri nekelia jokių sąlygų, duoda vaikui įsitikinimą, kad pasaulis, į kurį jis atėjo yra patikimas;
  • Žmogus nepakankamai vaikystėje gavęs šios iracionalios, besąligiškos meilės neišmoks deramai pasitikėti tiek jį supančiais žmonėmis, tiek ir pačiu savimi;
  • Išpradžių vaikas mokosi priimti meilę, paskui pradeda mokytis ją duoti, dovanoti dosniai ir su džiaugsmu.

Tokia meilės apykaita daro žmogų laimingą.

Visai mažus vaikus dažniausiai mes, tėvai, apgaubiame būtent tokia tikra, besalygiška meile, tačiau vaikui ugtelėjus – mūsų samonėje kažkas nutrūksta, kakas pasikeičia?

Iš pradžių mes vaiką apribojame, iškeliame jam sąlygas “Aš mylėsiu tave jeigu tu......“, beja, iškeliame sąlygas tartum juokais (mes juk žinome , kad mylėsime visada!), iškeliame todėl, kad vaikas klausytų, kad priprastų prie tvarkos, kad......... Argi mažą priežaščių ir dingsčių?

Galiausiai taip įsitraukiame į šį žaidimą, kad tikrai pradedame mylėti ne dėl to, kad apskritai mylėti, o už tai kad.....(už tai, kad tu gerutis, už tai kad tu paklusnus, už tai kad tu puikiai mokaisi ir t.t.) Štai ir gaunasi, kad mes nesuvokdami ką darome pradedame pardavinėti savo meilę, manydami, kad taip iš vaiko, gausime tai ko mes norime.

O liūdniausia tai, kad įvyksta metamorfozė: meilė, paremta tam tikromis sąlygomis, pasidaro įpročiu, išeities tašku bei santykių pagrindu, taip išstumdama tą tikrają, besaligską meilę.

Mums suaugusiems šis skirtumas atrodo nelabai pastebimas, tačiau vaikas puikiai pajunta šiuos skirtumus ir pradeda abejoti: iš pradžių mumis, paskui savimi, paskui ir viso pasaulio saugumu.

Kaip tai vyksta?

Išoriškai tai atrodo visiškai tauru ir vadinasi „kultūrinio elgesio įgūdžių skiepijimu“. Na ištiesų įsikibo vaikas į savo žaislą ir niekam neduoda („oi tu šykštuoli“- pasakys mama ar tėtis; vaikas nori paglostyti šuniuką, o mes – „neliesk, įkas!“; „nelipk į balą dar persišaldysi ar išsipurvinsi“ - taip ir šūkaujame mes, „rūpestingi tėvai“ energingiems vaikučiams nuo ryto iki vakaro. Tikriausiai tai būtų niekis, jei ne viena apmaudi „smulkmena“ - vaikai mūsų pastabas priima savaip. Jie nesugeba analizuoti mūsų žodžių ir kritiškai mąstyti, vaikai, savo šeimos nariais pasitiki absoliučiai, jie tiki, kad viską, ką mes sakome yra tiesa.

Ir ką gi daro tie mūsų bauginimai?

Lėtai bet nuosekliai taip mes skiepijame vaikui mintį, kad pasaulis aplink jį - pavojingas ir negeras, kad reikia laikytis tylutėliai bei būti atsargiam, o svarbiausia - būti paklusniam!!!!

Mūsų pačių pastūmėtas mažylis taip padaro skaudų atradimą: meilė negaunama tiesiog šiaip, ją reikia nusipelnyti. O meilė jam reikalinga kaip oras - kad galėtų kvėpuoti. Ir jis nori, nori ją nusipelnyti, o įvykdyti viską, ko reikalaujame vaikas tiesiog nepajagia, kad ir kaip stengtųsi. Ir vos tai supranta, jo sieloje gimsta baimė. Į išorę toji baimė išsilieja kaprizais, piktumu, užsispyrimu, bailumu, pairusiais nervais, t.t......

Visos auklėjimo bei tarpusavio santykių problemos prasideda tą pačią akimirką, kai mes nustojame jausti besalygišką meilę.

Jei jūsų meilė vaikui - besalygiška, kitais žodžiais pasakius - ji nepriklauso nuo jo pažymių ar elgesio, jūsų darbo grafiko, mokytojų, kaimynų nuomonių, jums bus nesunku duoti vaikui tai, ko jam labiausiai reikia. O labiausiai jiems reikia trijų paprastų dalykų:

Tai tie trys dėmenys, kurie padarys mylimą žmogų laimingą.

  • Pagarbos
  • Pasitikejimo
  • Saugumo